Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities

Esame kitoje vietoje:

www.tapkprojektas2.blogas.lt

Kviečiame užeiti.

Sveiki, sveikučiai, čia vėl Pikas - nuotaika jau šventinė, juolab, kad atostogos atėjo. Turėsim laiko ir pamiegot, ir kiaušinių nusidažyt, po savaitės bus gražiausios metų šventės - Velykos.

Ta proga norime visiems papasakoti, ką veikėme šiandien, penktadienį, kovo 30 dieną.

Šiandien gimnazijos bendruomenę sukvietėme marginti margučių pagal senąsias tradicijas – marginome vašku. Buvusi gimnazijos technologijų mokytoja Veronika Raulinaitienė – šio senojo amato žinovė, puikiai įvaldžiusi dažymo vašku techniką, padėjo nusimarginti kiaušinius, davė patarimų, pasikalbėjome apie Velykų tradicijas savose šeimose, pristatėme edukacinei pamokai surinktą medžiagą apie Velykų papročius.

Marginti kiaušinių atėjo ir Viktorijos močiutė Elena Grinienė - pasakojo mums apie savo vaikystės Velykas, kiaušinių marginimo papročius savo didelėje šeimoje - Velykoms jie margindavo vienu metu nei daug, nei mažai - 120 kiaušinių. Šeimoje augę šeši vaikai - visiems reikėdavę prisikiaušiniauti. Su vyresnėliais vaikais dėl kaiušinių ir nesutardavo, nes tie “išmonydavę” (išprašydavę) kiaušinius žaidimams arba suvalgydavę. Ridenti kiaušinius kaime buvusi didžiulė pramoga, kiaušiniai būdavo labai rimtai išlošiami arba numušami ridenant. Močiutė pasakojo, kad kiaušinius dažydavo ąžuolo žievės nuoviru, svogūnų laiškais ar žolytėmis, darydavę ornamentus ir iš grūdų, augalų žiedų, o pati gražiausia žydra spalva išgaunama iš žibuoklių žiedų antpilo.

Kiaušinius virėme - tą irgi reikia gerai mokėti - vandenyje su druska, tikrinome, ar išvirę, Veronikos būdu: jeigu, šaukštu ištraukus kiaušinį iš vandens, šio šonai ima džiūti - išviręs. Tuomet trumpam į šaltą vandenį ir - į dažus. Išėmus iš dažų dėjome ant servetėlių, kad nudžiūtų ir atvėstų, kaitinome vašką, ėmėme adatėles ir taip dirbome, kad namo nesinorėjo eiti. Rezultatus pamatysite nuotraukose. Beje, pavaduotojai Kristinai puikiai sekėsi išgauti gražių raštų. Vėliau mokykloje visus, kuriuos dar radome po pamokų, apdalinome margučiais, viešnias - dovanomis ir tautodailininkės Vitalijos Karauskienės verbomis.

O tuo tarpu visiems gražių ateinančių švenčių, tegul jūsų namai bus pilni giedros pavasarinės nuotaikos, gaivių atbundančios gamtos spalvų ir linksmai dažytų margučių. Su šv. Velykom!

IKIKIKI

PIKAS

Nuotraukų papildysime ir vėliau

Sveikučiai,

šiandien  - pavasario lygiadienis (lygės), Žemės diena.

Kovas  - paukščių sugrįžimo mėnuo, nuo seno minimos šios datos:

KOVO 4 – Kovarnių diena, Kazimierinės

KOVO 10 – Keturiasdešimties paukščių diena

KOVO 19 – Pempės šventė, Juozapinės

Kovo 20 – Kovo lygės (lygiadienis)

Kovo 25 – Blovieščiai, gandro diena.

Šiandien PIko pirmokai surengė Paukščių sugrįžtuvių šventę - viktoriną. Išsikėlėme Žemės vėliavą, visos keturios pirmokų klasės išpuošė “gyvybės medžius”, parengė prisistatymus, užduotis komandoms, atsakinėjo į viktorinos klausimus, piešė ir spėjo paukščius, pasiklausę jų giesmių, bandė juos pažinti iš nuotraukų - ne viskas taip paprasta, bet pirmokai gerai pažįsta Lietuvą, atpažįsta mūsų giesmininkus, daug sužinojo apie grįžtančius sparnuočius. Komisijai vertinti sudėtinga nebuvo, nes visi labai kovojo už kiekvieną tašką, ūžė palaikymo komandos, - nuotaika buvo puiki. Gražiai pasirodė visi pirmokai, visi gavo diplomus, suvenyrų, svarbiausia - žinių.

Ačiū mokytojams - R. Platūkiui, V. Minderiui, K. Krivickienei, D. Prokapienei, Ž. Grigienei, gimnazistams antrokams - Rūtai ir Viktorijai, Laurynui, Gyčiui, pirmų klasių auklėtojoms ir už pagalbą, ir už palaikymą. Dalyviams dėkui už pasiruošimą ir žinias, garbingą “kovą”, nes jokių pralaimėjusių šiandien ir nebuvo.

ikikiki

P. S. Laukia margučių dažymas - nusipirkit kiaušinių :)

Labas visiems mūsų draugams,

šią gražią pavasario popietę praleidome Ukmergės kraštotyros muziejuje.

Kristina Darulienė mums pasakojo apie Aukštaitijos tautinį kostiumą - jo istorines šaknis, dėvėjimo tradicijas, išsamiai nupasakojo, kaip jis turi atrodyti, supažindino ir su visų penkių Lietuvos regionų tautinio kostiumo dėvėjimo papročiais. Kaži kokių gausių kolekcijų neturime, bet kelis drabužius buvo galima pasimatuoti, tiesa, moterų nuometą reikia gebėti užsirišti, visai kas kita yra naginės ar milo sermėga, beje, kas tai? Sermėga - tai paltas, pasiūtas iš išausto ir suvelto milo audinio, sunkus, bet labai šiltas vyrų aukštaičių drabužis. Nuotakos nuometą “pasimatavo” Viktorija ir vadovė Žydra, pasirodo, svarbu jo ilgis, plotis, drobės plonumas - moterys itin atsakingai ausdavo nuometus. Nuometas, nuometėlis, karūna, karūnėlė, kykas, - tai taip vadinosi aukštaičių galvos apdangalai. Jeigu jau lietuvaitės karūnas puošdavo gėlėmis, tai tik gyvomis - jokių dirbtinių. Sužavėjo juostos, kuriomis puošdavosi ir vyrai, ir moterys, ir vaikai - austos, pintos, vytos, rištos vilnonės juostos aukštaičių kostiumuose dažniausiai sutinkamos juodos, žalios, rudos, raudonos, rožinės, violetinės spalvos. Vytinės juostos - vienos seniausių, moterys jas vydavo apsirišusios apie liemenį ir pritvirtinusios prie kokio stabilaus daikto, rišti nebuvo labai sudėtinga, kas kita rinktinės juostos, kuomet reikdavo “išrinkti” raštą,- tai prilygdavo audimui rėmuose. Bet raštai gražūs, sudėtingi. Aukštaičių kostiumas išskirtinis savo geometriniais raštais, vilnoniais audiniais stambesniais langeliais (stambiai languoti moterų sijonai), baltomis drobulėmis, geometriniu raštu siuvinėtomis prjuostėmis;

kiklikas arba liemenė išeigai “aklinai” užsegta priekyje, iš brokato, šilko, aksomo sodrių žalių, raudonų, aukso spalvų. Na, o apavas - mes jau žinome, koks jis buvo - patys naginėmis sutartinių popietėje avėjome. Moterys puošėsi karoliais - sidabro, koralų, rečiau - gintaro, dėvėjo riešines, prie sijono segėdavo kišenėles, - aukštaitės dažniau maišelius, krepšelius.

Gražus aukštaičių kostiumas, dar gražesni papročiai, o mes šaunuoliai, kad nuėjom, pasiklausėm, pasimokėm - turėsim ką draugams ir namiškiams papasakoti. Lietuviai esam - tai ir svarbu atminti.
ikikiki - laukia paukščių sutiktuvės!

Labas visiems - štai ir vėl mes, pilietiški gimnazistai, PIKO dalyviai, kartu su visa gimnazijos bendruomene dalyvavome kovo 11-osios šventėje: minėjome valstybės nepriklausomybės atkūrimo datą ir sveikinome savo bičiulius, gražiai pasirodžiusius olimpiadose, projektuose, konkursuose. Sudainavome jiems savo gražiąją sutartinę “Gervelė”. Šią savaitę visi pasižiūrėjome dokumentinį filmą “Lietuvos pasirinkimas: nepriklausomybė”, diskutavome ir klausėmės istorijos mokytojų – Reginos Atkočiūnienės, Rūtos Kopūstienės bei geografijos mokytojos Daivos Prokapienės komentarų, paaiškinimų.

Kelios nuotraukos jūsų dėmesiui:

Ir vėl sakau: gero savaitgalio - su švente visus!!! Susitiksim šventėje!

ikikiki

Ukmergės švietimo centras kovo 2 dieną pakvietė Ukmergės, Rokiškio, Švenčionių, Ignalinos savivaldybių programos „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“  dalyvius bei kitas Ukmergės rajono ugdymo įstaigas į Aukštaitijos regiono sutartinių dainavimo/šokių renginį Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Renginio tikslas - susipažinti su Rytų Lietuvos sutartinių dainavimo ypatumais, (at)gaivinti sutartinių dainavimą savo aplinkoje.

Taigi, mes, muzikos mokytojos Marijos Barkauskienės padedami, ėmėm mokytis aukštaitiškų sutartinių. Mokytoja mus supažindino ir su sutartinių istorinėmis šaknimis, ir su jų atlikimo būdais, išrinko mums gražią Rokiškio krašto Ragelių kaimo trejinę sutartinę “Gervelė”. Mokėmės daug, repetavome ir žingsnius, nes sutartinės ir šokamos. Didžiuojamės būdami aukštaičiais, unikalaus pasaulyje reiškinio, sutartinių, 2010 -aisiais paskelbtų nematerialiuoju pasaulio paveldu, dainiais. “Jeigu sutartines dainuosime mes, dainuos ir mūsų vaikai, autentiškos ar šiek tiek sumodernintos, bet kaip itin svarbios ir neįkainojamos vertės palikimas, sutartinės skambės Aukštaitijoje dar šimtus metų” - sakė A. Smetonos gimnazijos mokytoja Jūratė Martinkutė, renginio sumanytoja ir vedėja. Renginyje ir girą gėrėm, ir pyragus valgėm, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjom. O kas tik norėjo, galėjo kartu pasilinksmint. Ačiū smetoniškiams už gražų priėmimą, o basanavičiukams - už darną, palaikymą, gražų dainavimą, orią laikyseną, tobulą išvaizdą (kostiumus mielai paskolino Ukmergės technologijų ir verslo mokykla, skaityklos vedėja Evelina, juosteles nunėrė vadovė Žydra, pyragų parūpino vadovė Daiva, dėl žingsnelių konsultavo šokių mokytoja Egidija, drausme ir organizacija, ir visokeriopa pagalba pasirūpino pavaduotoja Kristina, visi basanavičiukų mokytojai ir auklėtojai džiaugėsi mūsų veikla, o sekretorė Birutė leido merginoms priešais veidrodį pasistaipyti).

Dėkui visiems už puikią nuotaiką.

Sveikutėliai visi – ar sotūs Užgavėnių blynų? Ar riebiai pavalgėt? Ar pasilinksminot, ar žiemą iš kiemo varėt?

Šiandien gimnazijoje Pikas surengė Aukštaitijos regiono Užgavėnių personažų, aukštaitiškų Užgavėnių blynų ir papročių pristatymą – į kaukių gamybos procesą mes įtraukėme ir savo klasių draugus, ir auklėtojas, ir kitus mokytojus; paruošę savo personažą, jį aprašėme ir eksponavome koridoriuje, įrengę „Pirmokaičių“ kaimelį, jame viešėjo ir blynus valgė visi, kurie nepasididžiavo ir į kaimelį užsuko – ypač dvyliktokai pilvus kimšo ir pirmokus gyrė, receptukų prašė.
Ar žinot, kad ne Morę, o Gavėną vidurio ir rytų lietuviai vežiodavo rogėse per Užgavėnes, jo likimas kitoks, nei Morės – jo nesudegindavo, per pusgavėnį jis vėl atsirasdavęs, versdavęsis per žardą ir vaikams dovanų pažerdavęs, buvę sakoma, kad Gavėnas gyvenąs kažkur ant žardų ar kamine, stebintis ar net grasinantis nepasninkaujantiems vaikams. Kartais jis Velykų rytą bažnyčios šventoriuje per prisikėlimą būdavęs „sušaudomas“. Gavėną pirmokai pagamino žmogaus dydžio, lyg tikrą, ir visi prie jo fotografuotis pageidavo. Kiti pasistatė ožius ir labai jau gardžiais blynais, estetiškai padengtu stalu viliojo. Dar kiti pagamino „smertį“ arba giltinę su tikroviškai atrodančiu dalgiu, ketvirtieji – gervę raudonu snapu ir labai gražų aprašą su piešiniu.
Teliko paskutinės vasario veiklos – mokysimės dainuoti aukštaičių sutartines – muzikos mokytoja Marija Barkauskienė išrinko mums pačią gražiausią ir ne tokią jau lengvą, - teks paplušėti. Kovo pradžioje visų laukia nuostabus renginys su regiono projekto partneriais. Laukit žinių.
ikikiki

Labas visiems Piko nariams,
deja, tenka su apgailestavimu pranešti liūdną žinią - vadovė Aušrinė nebedirbs projekte, bet lieka aktyvi blogo skaitytoja ir mūsų fanė. Veiklas Pike tęs geografijos mokytoja, I a klasės auklėtoja Daiva Prokapienė.
Linkime Aušrinei visko geriausio, sveikatos ir kūrybinės ugnies. Mums buvo smagu su tavimi dirbti ir bendrauti. Sėkmės naujame kelyje. Ir, beje, iš anksto sakome - visuose mūsų renginiuose visuomet esi laukiama.
IKIKIKI
Visada Tavo - Pikas

Labas, mielieji,

Pasiilgom bendravimo – vasarį tiek veiklų, kad nėra kada nė žinutės parašyti, bet jau atlikome daug svarbių darbų, tad reikia pranešti, kas gi vyko gimnazijoje: mes, projekto „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“ grupė „Pikas“, inicijavome ir rengėme gražias pilietines akcijas – viena, kaip atsvara populiariajai komercinei „Meilės dienai“, sulaukė didelio palaikymo – tiesiog vasario 14 - osios rytą visus pasveikinome su artėjančia Lietuvos Valstybės švente – vasario 16 - ąja, prie krūtinės visiems prisegėme po ženklą - trispalvę širdį su užrašu „Aš myliu Lietuvą“, o vestibiulyje pastatėme stendą su patriotinių ir liaudies dainų eilutėmis, posmais, kuriuose išsakyta meilė Lietuvai, Lietuvos ilgesys, pasididžiavimas gimtąja šalimi. Tekstuose žodžiai „meilė“, „brangi“, „širdžiai“, „myliu“ ir panašūs buvo pakeisti trispalviais simboliais – buvo smagu kitaip skaityti visiems žinomų dainų tekstus.

Kitą pilietinę akciją pavadinome „Pilietine dėlione“. Paprasta mintis – teisingai sudėlioti pagrindinių valstybinių švenčių datas, pavadinimus, aprašymus ir iliustracijas, pasirodo, ne tokia jau lengva užduotis.

Didžiausias mūsų darbas buvo valstybinių švenčių proga gimnazijoje parengta popietė – susitikimas su Sąjūdžio metraštininke Laima Pangonyte. Vieni nebūtume susidoroję su visu kalnu darbų, tad į veiklas įtraukėme visą gimnazijos bendruomenę. Dalyvavo visos I ir II gimnazijos klasės. Mokiniai parengė filmuotos medžiagos apie vasario 16-sios šventę, iš anksto buvo nufilmuotas interviu apie valstybinių švenčių minėjimą sovietmečiu, kai tai daryti buvo draudžiama, ir nepriklausomybės laikotarpiu, klausinėjome Rūtos ir  Viktorijos močiučių, apklausėme direktoriaus pavaduotoją Kristiną Krivickienę ir du gimnazistus. Sumontavę interviu, parodėme jį popietės metu. Ypatingą padėką norime pareikšti informatikos mokytojui Vygantui Kaseliui – be jo pagalbos niekaip nebūtume sumontavę filmo.

Dar paruošėme stendą su informacija apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metraštininkę Laimą Pangonytę, - čia gražiai pasidarbavo II a klasė, gimnazijoje atlikome apklausą apie Sąjūdžio judėjimą, jos rezultatus popietėje šauniai pristatė pirmokės Patricija, Karolina ir Miglė.

Nuo ryto skaitykloje vyko pilietiškumo pamokos, buvo rodomas ir su istorijos mokytojomis Regina Atkočiūniene bei Rūta Kopūstiene aptariamas dokumentinis filmas „Spalio metamorfozės“. Popietėje klausėmės L. Pangonytės pasakojimų apie jos veiklas atgimimo laikotarpiu, apie žurnalistės darbą Lietuvos kino studijoje, apie gyvenimą ir darbą Italijoje bei jos ateities planus Lietuvoje – žurnalistė planuoja suarchyvuoti ir paviešinti visas Sąjūdžio metu nufilmuotas juostas, susuktus dokumentinius filmus. Susitikimą taip pat nufilmavome. Gerbiama žurnalistė padovanojo mums savo filmą apie Baltijos kelią, kurį ji filmavo iš lėktuvo, anuomet praskrisdama virš kelyje susirinkusių ukmergiškių. Planuojame sumontuoti ilgesnį filmą apie vasario 16-osios renginį, surinkti ir susisteminti medžiagą edukacinei pamokai. – Tie planai… Na, ir su gerbiama viešnia planuojame kitais metais vykti į kelionę po Italiją – ji pažadėjo būti mūsų gide, nes dirba šį darbą jau daugelį metų, mat yra ir žurnalistė prie švento sosto Vatikane.

Pilietinė iniciatyva Valstybinių švenčių proga su visa gimnazijos bendruomene dalyvauti miesto iškilmėse prie Laisvės paminklo Ukmergėje jau įaugusi mumyse. Vasario 16 – osios popietę ir mes prie paminklo padėsime gėlių vainiką – Nepriklausomybės, Laisvės ir Lietuvos vardan.

Iki rytojaus - 13.20 prie paminklo

Pilietiškasis „Pikas“

Ikikiki

Sveiki brangieji,

Mūsų grupė Pikas vakar svečiavosi Ukmergės kraštotyros muziejuje, kuriame galima aplankyti Bronės Savoskinos darbų parodą. Šios tautodailininkės darbai verti pačių gražiausių žodžių ir pagyrų, nes tokio kruopštumo ir spalvingumo mes seniai nematėme. O kad geriau suprastumėte mūsų įspūdžius, įkeliame kelis mūsų grupės dalyvių atsiliepimus:

“Sveiki, čia rašo „Piko“ dalyvis Laurynas:

Vasario 7 dieną gimnazistai lankėsi muziejuje veikiančioje tautodailininkės Bronės Savoskinos darbų parodoje.

Vos tik įėjus į muziejų, mus pasitiko draugiška gidė, kuri nuvedė į parodų salę. Čia pirmiausia į akis krito medinė lova, ant kurios gulėjo keletas pagalvių su išsiuvinėtais jaukiais keturių metų laikų peizažais. Kiek aš pastebėjau ir galiu numanyti, kad autorė labiausiai mėgsta siuvinėti gėles ir jų kompozicijas. Bronė Savoskina gimė Siesikų apylinkėje, Daugailių kaime. Mamos išmokyta ji pradėjo siuvinėti visokius darbelius dar ankstyvoje vaikystėje. Jos siuvinėjimo technika - kryželiu. Taip pat buvo ir jos nertų staltiesių ir staltiesėlių (mažų, ta prasme). Man labiausiai įsiminė žmonių vedai, - darbai „nespalvoti“, tik juodas siūlas ir lino skiautelė. Labai gražu. Šiuolaikiška. Taip pat labai patiko moterų grybautojų paveikslas: dvi moterys, stovinčios ant upės kranto, lyg kažką šaukia, kažkam mojuoja, norėdamos pakviesti. Labai daug detalių, spalvų… Labai nuoširdžiai atliktas darbas.”

“Laba, čia “Piko” dalyvė Rūta:):

Šiuo metu Ukmergės muziejuje atidaryta nauja tautodailininkės, menininkės Bronės Savoskinos darbų paroda. Autorė gimė Siesikų apylinkėje, Daugailių kaime. Jaunystėje mamos pamokyta siuvinėti mergaitė labai pamėgo šį amatą ir, dar mokine būdama, 1959 metais jau sudalyvavo pirmoje mezginių ir siuvinėjimo parodoje Siesikų kultūros rūmuose. Kurį laiką ji nedrįso pradėti siuvinėti didelių paveikslų, o ir laiko trūko, bet dabar mes galime grožėtis autorės darbais. Tai nertos staltiesės ir servetėlės, įvairiais būdais siuvinėti paveikslėliai, o didžiausi, spalvingiausi jos darbai yra kryželiu siuvinėti paveikslai ir pagalvėlės.

Autorei Bronei Savoskinai būdinga švelni gėlių tematika – daugiausiai aguonos, rožės, taip pat lelijos, našlaitės, saulėgrąžos. Kiti paveikslai vaizduoja natiurmortus, vaisius, uogas, portretus, paukščius, gyvūnus, ypač daug darbo įdėta į didelius peizažus, vaizduojančius kaimo gamtą, namus, mišką. Galbūt dėl ilgų žiemos vakarų, kai galima rasti laiko maloniems rankdarbiams, tautodailininkė dažnai vaizduoja žiemos grožį, sniegą, rečiau – vasarą, pavasarišką gamtą.

Šios tautodailininkės kūriniai man parodė, kad ir neįmantriomis ar sudėtingomis technikomis galima sukurti tikrai gražių dalykų, tik reikia šiek tiek kantrybės ir kruopštumo.”

Štai tokie gražūs atsiliepimai apie mūsų išvyką, o jeigu jūs susidomėjote šia paroda, kviečiame nedelsti ir greitu laiku apsilankyti Ukmergės kraštotyros muziejuje.

Ikikiki:)